Š.m. liepos 9 d. mūsų socialinės globos namų gyventojai lankėsi vienintelėje Baltijos šalyse buvusioje Lietuvos energetinės sistemos branduolinėje jėgainėje – IGNALINOS ATOMINĖJE ELEKTRINĖJE. Iš Skemų į Visaginą kelionė neprailgo. Važiuodami pro Zarasus stabtelėjome pasigrožėti atsiveriančiu vaizdu nuo tilto, pasifotografavome atminčiai.

Pasiekus kelionės tikslą pirmas vaizdas buvo įspūdingas. Visi mes buvome stebėję per TV rodomus vaizdus iš IAE, esame skaitę laikraščius, žurnalus ir matę nuotraukas, tačiau išvydus tuos vaizdus gyvai, daugelis prarado žadą. Atominės jėgainės pastatai labai dideli, tiesiog gigantiški. Atvykus į vietą mus pasitiko Ignalinos atominės elektrinės Informacinio centro darbuotojai.


Lydinti darbuotoja pakvietė visus į Ignalinos atominės elektrinės Informacijos centrą, kur buvo parodytas veikiantis vienintelis „atominis reaktorius“, t.y. maketas, o taip pat specialios įrangos dėka, buvo parodytas tiesioginis vaizdas iš blokų valdymo pulto, reaktoriaus patalpos, turbinų salės ir panaudoto kuro išlaikymo baseino. Sužinojome daug įdomios informacijos. Ignalinos atominė elektrinė turėjo 2 blokus su RBMK – 1500 tipo reaktoriais. Iš viso atominėje elektrinėje planuota įrengti keturis RBMK – 1500 tipo reaktorius ir turėjo būti pati galingiausia atominė elektrinė pasaulyje. Nors po Černobylio technogeninės avarijos Ignalinos AE RBMK – 1500 tipo reaktorių saugos sistema buvo labai modernizuota, tačiau jų plėtra sustojo, ir atominė elektrinė šiuo metu yra sustabdyta. Lietuvai vykdant stojimo į Europos Sąjungą sutartyje numatytus įsipareigojimus, 2009 m. gruodžio 31 d. elektrinė visiškai nutraukė elektros energijos gamybą.

Susipažinę su vykdomais uždarymo darbais, radioaktyvių atliekų tvarkymu ir saugojimu įmonėje, padėkojome mus lydėjusiai darbuotojai, pasifotografavome ir sėdome į autobusiuką. Gavę didelę porciją neįkainuojamų įspūdžių ir žinių, vienbalsiai nusprendėme, kad likusią kelionės dalį praleisime gamtoje. Papietauti stabtelėjome poilsiavietėje. Gražiame pušyne ne tik pailsėjome – aplink driekėsi žemuogių ir mėlynių uogienojai, tai prisivalgyti gardžių uogų galėjo kiekvienas. Oras buvo labai geras, todėl pasimaudyti ir pašėlti sustojome prie Švento ežero. Karštą vasaros dieną maudynės buvo tikra palaima.

Diena jau ėjo į vakarą, todėl turėjome vykti namo. Važiuodami atgal užsukome į Imbradą prie neseniai atidarytos ir pašventintos koplyčios. Daugelis žmonių jaučia šios vietos šventumą, čia gera pabūti, pasimelsti, pamąstyti rimtyje, pasinerti į savo slapčiausias mintis. Laiko daug neturėjome, tačiau išnaudojome kiekvieną akimirką. Namo grįžom lengvai pavargę, bet laimingi.

Užimtumo specialistė Lina Semeniukienė