Liepos 21-25d. gyventojai ir juos lydintys darbuotojai, dalyvavo socialinės globos namų gyventojų sąskrydyje, kurį jau ketvirtą kartą organizuoja Zarasų socialinės globos namų kolektyvas. Sąskrydis vyko prie Asavo ežero.

Įkūrę stovyklavietę, Skemų socialinės globos namų gyventojai susirinkusiems stovyklautojams surengė koncertą. Vėliau, kas norėjo, galėjo pasiplaukioti valtimis. Vyko žvejų varžytuvės, įvairūs žaidimai. Žvejoti geriausiai sekėsi šeimininkams. Vakarus leisdavome prie laužo švieso , šokome ir dainavome.

Paskutinį vakarą buvo surengta vakaronė ir visi kolektyvai apdovanoti Zarasų socialinės globos namų gyventojų darbeliais. Stovyklautojai namo grįžo geros nuotaikos, pilni įspūdžių.

Socialinė darbuotoja Gita Jankauskaitė

Ech, koks vasaros gražumas. Ji, pražydusi gražiausiais žiedais, savo laukų skraistėje pažėrė ir nuostabiausius kvapus. Kaip maloniai dvelkia liepos… Saulutė nepagailėjo šilumos, todėl mes vėl išsiruošėm į gamtą.

„Labai pasiilgome Birutės. Važiuokim prie Rokiškio ežero, tai ne tik pasimaudysim, bet ir su vadove susitiksim“ – sakė kapelos muzikantai. „Ir toli važiuoti nereiks, ir du zuikius nušausim“ – juokėsi Rimantas.

Pabendrauti su vadove susėdome medžių pavėsyje. Diena pasitaikė karšta, trokštantys gaivos gyventojai lėkė maudytis. Kiti ėjo žaisti kamuoliu, grožėjosi vasaros žaluma. Kai praalkome, visi susėdome pietauti.

„… vėl viens kitam paduokim ranką, te šiluma širdžių sruvens, lai mus prisiminimai lanko, lai vėl linksma daina skardens…“

Užimtumo specialistė Lina Semeniukienė

Įpusėjus vasarai, išvykome pasižvalgyti po Anykščių kraštą. Išvyką pradėjome Arklio muziejuje. Apžiūrėjome senąsias sodybas, susipažinome su keramikos, drožimo, račiaus ir kalvio amatais. Toliau patraukėme į Anykščių miestelio centrą. Apžiūrėjome Šv.Mato evangelisto bažnyčią, stabtelėję, prie A.Baranausko paminklo, pasigrožėjome puikia miesto panorama, užsukome į miesto centre įsikūrusį Angelų muziejų. Negalėjome neaplankyti ir garsiojo Anykščių Siauruko muziejaus.

Pailsėję ir pasistiprinę prie Puntuko akmens, nuvykome į vasaros rogučių trasą. Kelionę baigėme pasivaikščiodami po Šeimyniškėlių piliakalnio kalvas.

Išvyka neprailgo, pasisėmę geros nuotaikos, pasukome link namų.

Užimtumo specialistė Teresė Vasiliauskienė

Š.m. liepos 9 d. mūsų socialinės globos namų gyventojai lankėsi vienintelėje Baltijos šalyse buvusioje Lietuvos energetinės sistemos branduolinėje jėgainėje – IGNALINOS ATOMINĖJE ELEKTRINĖJE. Iš Skemų į Visaginą kelionė neprailgo. Važiuodami pro Zarasus stabtelėjome pasigrožėti atsiveriančiu vaizdu nuo tilto, pasifotografavome atminčiai.

Pasiekus kelionės tikslą pirmas vaizdas buvo įspūdingas. Visi mes buvome stebėję per TV rodomus vaizdus iš IAE, esame skaitę laikraščius, žurnalus ir matę nuotraukas, tačiau išvydus tuos vaizdus gyvai, daugelis prarado žadą. Atominės jėgainės pastatai labai dideli, tiesiog gigantiški. Atvykus į vietą mus pasitiko Ignalinos atominės elektrinės Informacinio centro darbuotojai.

Lydinti darbuotoja pakvietė visus į Ignalinos atominės elektrinės Informacijos centrą, kur buvo parodytas veikiantis vienintelis „atominis reaktorius“, t.y. maketas, o taip pat specialios įrangos dėka, buvo parodytas tiesioginis vaizdas iš blokų valdymo pulto, reaktoriaus patalpos, turbinų salės ir panaudoto kuro išlaikymo baseino. Sužinojome daug įdomios informacijos. Ignalinos atominė elektrinė turėjo 2 blokus su RBMK – 1500 tipo reaktoriais. Iš viso atominėje elektrinėje planuota įrengti keturis RBMK – 1500 tipo reaktorius ir turėjo būti pati galingiausia atominė elektrinė pasaulyje. Nors po Černobylio technogeninės avarijos Ignalinos AE RBMK – 1500 tipo reaktorių saugos sistema buvo labai modernizuota, tačiau jų plėtra sustojo, ir atominė elektrinė šiuo metu yra sustabdyta. Lietuvai vykdant stojimo į Europos Sąjungą sutartyje numatytus įsipareigojimus, 2009 m. gruodžio 31 d. elektrinė visiškai nutraukė elektros energijos gamybą.

Susipažinę su vykdomais uždarymo darbais, radioaktyvių atliekų tvarkymu ir saugojimu įmonėje, padėkojome mus lydėjusiai darbuotojai, pasifotografavome ir sėdome į autobusiuką. Gavę didelę porciją neįkainuojamų įspūdžių ir žinių, vienbalsiai nusprendėme, kad likusią kelionės dalį praleisime gamtoje. Papietauti stabtelėjome poilsiavietėje. Gražiame pušyne ne tik pailsėjome – aplink driekėsi žemuogių ir mėlynių uogienojai, tai prisivalgyti gardžių uogų galėjo kiekvienas. Oras buvo labai geras, todėl pasimaudyti ir pašėlti sustojome prie Švento ežero. Karštą vasaros dieną maudynės buvo tikra palaima.

Diena jau ėjo į vakarą, todėl turėjome vykti namo. Važiuodami atgal užsukome į Imbradą prie neseniai atidarytos ir pašventintos koplyčios. Daugelis žmonių jaučia šios vietos šventumą, čia gera pabūti, pasimelsti, pamąstyti rimtyje, pasinerti į savo slapčiausias mintis. Laiko daug neturėjome, tačiau išnaudojome kiekvieną akimirką. Namo grįžom lengvai pavargę, bet laimingi.

Užimtumo specialistė Lina Semeniukienė

Šventės įgauna pagreitį, taigi koncertas veja koncertą. Kapelos atlikėjai keičia vienas kitą ir savo pasirodymais džiugina globos namuose gyvenančius žmones. Ką tik praūžusias Joninės vis dar aptarinėjantys gyventojai, prie savo namo sulaukė kapelos, smagiomis dainomis sveikinančios čia gyvenančius Petrus. Judresni žiūrovai kėlėsi šokti, sunkesnę negalią turintys gyventojai dainavo kartu su kapela, plojo ir džiaugėsi Petrams padovanotu koncertu.

Užimtumo specialistė Lina Semeniukienė

„Vasarovidžio naktį, kai stojasi trumpiausia metų naktis ir ilgiausia diena, visoje Europoje ant kalnų ir kalnelių užsiliepsnodavo šventiniai laužai, o jų atšvaitai atsispindėdavo tamsiame vandens paviršiuje. Tai metas, kai saulė ir visa gamta pasiekia aukščiausią savo galią. Tai ypatinga diena, nes ji yra persilaužimo – virsmo metas, kur susiduria kilimo ir leidimosi, vešėjimo ir nykimo, gyvybės ir mirties prieštara.“ – sako žymus lietuvių etnologas Aleksandras Žarskus.

Kaip visur, taip ir pas mus globos namuose, Joninės yra smagi ir laukiama šventė. Nors oras visą savaitę buvo lietingas, Joninių linksmybių nesutrukdė. Šventinį Joninių koncertą salėje savo debiutine daina pradėjo Gediminas. Skambiu balsu ir gitaros melodijom jis sužavėjo ne vieną klausytoją. Susirinkusius linksmino naujai atgijusi kapela „Skemena“. Dar vienas debiutinis kūrinys nustebinęs žiūrovus, tai dviejų gyventojų sukurta linksma polka apie gyvenimą Skemuose. Šiam kūriniui žodžius parašė Rimantas, o melodiją akordeonu tuojau pritaikė Vidmantas.

Pasveikinus Jonus ir Janinas linksmybės netilo ir iš salės persikėlė į sodą, kur toliau šokome ir dainavome prie Joninių laužo. Debesys, lyg matydami mūsų norą šėlti, išsisklaidė. Oras puikus, visų susirinkusių nuotaika pakili, tai ko gi dar reikia tokiai vasariškai šventei. Pašokę, padainavę pasivaišinome koše, arbata, saldumynais. Dainuosim ir šoksim, ne tik per Jonines,- kalbėjo besiskirstydami iš sodo gyventojai.

Užimtumo specialistė Lina Semeniukienė