Gyventojų kūryba

Kiekvienam žmogui reikia suteikti galimybę ir teisę išreikšti save

Bronius Ribokas

Jos didenybė Žuvis

Nieko ypatingo neatsitiko: ponui Apolonijui ir poniai Leokadijai jų draugas atnese ir padovanojo didžiulį karpį. Keista buvo nebent tai, kad tas jų draugas, labai aistringas meškeriotojas, namo paprastai nieko neparsinešdavo, nebent keletą menkučių aukšlių, kurias išvydusi jo žmona apmaudžiai tardavo:

– Ir visa tai aš turesiu skusti ir doroti?! Atiduotum nebent katinui. Jų katinas Herkulis, didelis ir rausvai rainas, išties kartais sudorodavo savo šeimininko visos dienos žūklės laimikį, tad ne kiek nepykdavo ant savo patrono. Bet šikart tokį karpį net Herkulis vargu bau būtų sušveitęs.

– Ką jūs, šitokią didelę žuvį?! – nustebusi aiktelejo ponia Leokadija. – Ir jūs mums ją dovanojate?!

– Prigaudžiau tiek, – kukliai nuleido akis draugas, – kad mano šeimai per daug. Tad negi gaila nunešti ir kaimynams?..

Išjungęs televizoriau pultą, iš gretimo kambario atėjo ponas Apolonijus ir nustebęs įsistebeilijo į celofaniniame maiše plūduriuojantį karpį:

– Man rodos, ta žuvis dar gyva?

– Na, žinoma ! – užtikrino draugas.- Juk tik priešpiet sugauta. Tie karpiai labai gajūs.

– Bet, maqn rodos, čia karosas? – pamėgino pademonstruoti savo erudiciją ponas Apolonijus.

Išgirdusi tuos žodžius, žuvis du kartus suplakė didžiule balkšva uodega.

– Jai reikia vandens! – susiprotėjo ponia Leokadija. Ji buvo nusipelniusi šalies mokytoja, pagarsėjusi užklasine veikla bei labdara. – Ją reikia paleisti, bet kurgi?..Į kibirą ji netilps, nebent stačia, bet kaip tada plaukios?!Gal į skalbimo mašiną?..

– Tu nori, kad Paulius ją pradėtų skalbti?.. – nesutiko ponas Apolonijus. Paulius buvo jų anūkas, kai kada maloniai nustebinantis senelius savu išdaigomis. – Paleisk žuvį į vonią!

– Bet šiandien aš buvau nusprendusi praustis! – nesutiko Leokadija.

– Nusiprausi tada, kai išdorosim ir iškepsim žuvį, – tarė Apolonijus. – Ar negali kiek pakentėti?

– Šiandien aš nelinkusi skrosti tos žuvies, – nesutiko Leokadija. – Be to, jau pietavome. Trečia, aš niekada nesu skutusi gyvos žuvies. Tai barbariška!

– Dar barbariškiau būtų leisti čia jai gyvai nutrokšti, – nusprendė Apolonijus. – Nugaišusi ji neišvengiamai suges ir pradės dvokti, o gyvos į šaldytuvą mes jos neįkišime.

Leokadija buvo nuginkluota geležinės vyro logikos. Laimė, čia buvo ir anūkas, septynmetis Paulius, kuris tuoj pat prileido vonią vandens ir į ją iškratė žuvį.

Ji plaukia! – visi trys suplakė delnais laimingi, žiūrėdami į atgijusią žuvį, o kaimynas

patenkintas dingo.

Taip jų vonioje apsigyveno didžiulis karpis, gal karosas. Plaukiojo ramiai, oriai ir lėtai

kaip ir pridera solidaus svorio žuviai. Iš darbo grįžę sūnus ir marti buvo kiek nustebę dėl naujo įnamio, bet neprieštaravo. Antra vertus, jie ir neturėjo laiko – skubėjo į simfoninės muzikos koncertą.

–         Juliau, tu manai, kad taip geriausia? – paklausė sūnaus marti.

–         Ak, nesuk galvos, suvalgysim mes tą žuvį! – nukirto tas. Gal mintijo apie tai, kad

Šiandien groja garsus pianistas, kuris, anot žiniasklaidos, pernai sėkmingai gastroliavo ne tik Lenkijoje, bet ir Nyderlanduose.

Daugiausia rūpesčio teko Pauliui. Jis suko galvą, kuo gi minta toji žuvis. Ji nekreipė jokio dėmesio į balkone pagautą ir vonion įmestą musę. Be to, prigaudyti tiek musių, kad jų užtektų tokiam karosui, atrodė neįmanoma. Jis visiškai ignoravo tarakoną, kurį Paulius paskandino vonioje – gal čia kaltas karpio neseniai patirtas stresas. Teko į vonią pripilti kukurūzų dribsnių ir ryžių. Senelė pasibaisėjo:

–         Apolonijau, tu tik pasižiūrėk, kuo pavirto mūsų vonia!

–         Ak, palik ramybėje tą vargšę žuvį! – iš savo kambario atsiliepė vyras. Jis dabar studijavo naują A.Maceinos raštų tomą ir neturėjo laiko kasdienėms smulkmenoms, kurios tėra apgailėtinas amžinųjų vertybių atspindys. Bet nepatenkinta atrodė marti;

–         Aš nesiruošiu kasdien važinėti pas savo tėvus, kad nusimaudyčiau !

–         Juk negyvens amžinai ta žuvis, mes ją suvalgysim! – nepatenkintas sumurmėjo Julius. Jis svarstė, kad žiniasklaidos išgarsinto pianisto koncertas nepavyko ir jo sėkmė Lenkijoje bei Nyderlanduose tebuvo paprasčiausias akių dūmimas.

–         O aš to neleisiu! – staiga pareiškė Paulius. – Aš apskritai nevalgau žuvienos.

–         Dar vienas vegetaras ir Krišnos pasekėjas! – paglostė sūnaus galvą ponas Julius.

Jis svarstė: kodėl gi garsiajam pianistui nepavyko baigiamoji koncerto dalis. Per maža ekspresijos? Atlikėjas buvo pavargęs ar nepakankamai atsipagiriojęs jų miestelio restorane?..

Paulius turėjo pagrindo džiaugtis, – po dviejų dienų bado streiko, matyt, susigyvenęs su nauja aplinka (balta vonios emalė vietoj žuvininkystės tvenkinio žvyro ir dumblo), karpis ėmė gardžiuotis išmirkusiais ryžiais ir kukurūzų dribsniais. Dar po dienos suėdė ir didžiulį, kieme po lietaus rastą slieką.

Netikėtai naujuoju įnamiu susidomėjo katė Micė. Radusi progą įsmukti pro vonios duris, ji atsitūpdavo ant jos krašto ir susidomėjusi žvelgdavo į vandenyje plaukiojantį karpį. Galima numanyti, kad ji mąstydavo taip (jeigu katės geba mąstyti):

–         Jeigu aš šokčiau vandenin, tai ar jį pagaučiau? O jeigu pagaučiau, tai ar sugebėčiau išsitempti iš vonios? O jeigu išsitempčiau, tai ar sugebėčiau įveikti? Ar valiočiau suryti tokią didelę žuvį?

Kai karpis išplaukdavo į paviršių, Micė ištiesdavo leteną su išskėstais nagais, bet žuvis tuoj pat apdairiai panirdavo vonios gelmėn.

Vieną kart iškilo visai natūralus klausimas: kas papjaus karpį? Šeimos konsiliumas vyko nedalyvaujant Pauliui, kuris tuo metu su kitais vaikiščiais gaudė kaimynų katę. Kai pagavo, prie jos uodegos pririšo tuščią konservų skardinę ir paleido bėgti gatve, beprotiškai barškant skardinei…

Buto šeimininkas apsimetė neturįs laiko tokiems niekams (žuvies pjovimui), be to, šitoks darbas galėjo išblaškyti jo mintis – tuo metu jis atidžiai nagrinėjo naujai gautą egzistencialistinės filosofijos leidinį lenkų kalba, ir toks niekingas žemas darbas niekaip nesiderino su idėjomis, kurias jis bandė perprasti…

Alla Zubova

Miniatiūros

Vargšas katinėlis sėdo ant kelmelio, vargšas katinėlis nei valgo, nei geria. Žinau, nori tu laisvės. bėk ir bėk…Su svajone nauja grįžk pas mane. Buvom neteisūs abu su tavim – tu nepaklusęs, ir aš išdidi. Bet dievas padės atimti tavo klaidas, aš gi – taisysiu jas savyje.

Visą gyvenimą eisim lyg draugai du – pūkuotas ir ne…

Truputėlį aš girta, esmė visai ne čia. Tabako dūmuose, vyno tvaike,  aš galvoju tik apie tave. Kad glamonėjai tu ir mylavai, tik mylimas juk niekad nebuvai. Ir aš ne idealas, ne Venera aš, dievaitė grožio tobulybės… ir leido į mane Amūras strėles aklas savas. Bet nežeidė širdies jos. Ir tik tave širdim visa pajutus, sutraukiau neliestas strėles. Amūras visagalis gal visas viltis many atrado…. Ir vergė aš!  Klūpodama prie kojų, bučiuodama tave, mylėdama tave, noriu turėt nors mažytę viltį tam intymumui, kuris taip skatina mane…

Paskolink man truputį šilumos, aš drėgną naktį pas tave ėjau. Ir šalta man, ir virpu aš. Regis daug, pagalvojau iš naujo.

Ir tu nemiegi, ir mintys tavo nemiega… Ir sėdi, ir tyli, ir šildaisi… Aš paimsiu iš

laužo angliuką, atminčiai jį išsaugosiu. Sėdėk ramiai, tai mano šešėlis – paėmė šilumą ir išslydo į rūką, šaltą, naktinį…

Gina Bertašiūtė – Stukienė

Jau ruduo…

Ir padange jau leidžiasi                    

mėlynas šilkas

…Rudeninė tyla…

Ir voriukai svajoja

apie kaproninį tinklą…

Jau ruduo.

Žemė tyliai vaisius atiduoda,

ir ruduo

aukso gintaru pildo aruodus…

Gerai, kad.. už dyka

Už dyka giedi, vyturiuk,

Ir, rūtos, želiate už dyka!

… Man moja skrendantis dangus

Ir žvaigždės blykčioja … už dyka!

Visatos

Nuostabi

Giesmė –

Už dyka!

O dosnios dovanos miškų!

Šaltiniai šnara, uogom lyja …

Ir upės, ežerai išsups

Sidabro žuvį mums… Už dyka!

Gamtos širdis –

Vis plaks

Ir plaks –

Už dyka…

O žemės dovanos! Nebus

Joms išmatuoti mato, saiko, –

Temato vien tiktai dangus,

Kaip jos širdingai žmogų laiko –

Aprengia,

Valgydina,

Girdo.

Išmoko žemė mus

Dosnumo,sąžinės ir saiko.

Išmoko neišduot kitų.

………………………………………………………………

Tenepraras savęs Žmogus!